Liepos pradžioje į Lietuvą iš Armėnijos sugrįžo Lietuvos medikų komanda, dvi savaites padėjusi Armėnijos medikams kovoti su COVID-19 infekcija. Armėnijoje fiksuota daugiau kaip 30 tūkst. susirgimų šia infekcija ir sergančiųjų skaičius vis dar auga.

Tarp 11-os humanitarinėje misijoje dalyvavusių medikų ir ekspertų  buvo ir Druskininkų ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėjas Romanas Botovas.

Druskininkų ligoninės administracija džiaugiasi savo komandoje turėdama tokį motyvuotą, kvalifikuotą mediką, turintį realios patirties kovojant su COVID-19.  Sukauptomis žiniomis R. Botovas jau pasidalino kolegomis Druskininkų ligoninėje – ši unikali patirtis neabejotinai pravers visam personalui.

 

-Kaip apsisprendėte vykti į šią humanitarinę misiją?

Gavau pasiūlymą išvykti, dėl kurio reikėjo apsispręsti tą pačią dieną. Pradžioje informacijos kiekis buvo ribotas – žinojau tik misijos šalį, apytikslę išvykimo datą ir misijos trukmę. Sunkiau buvo suderinti darbą, bet ligoninės administracija palaikė mane, todėl ilgai negalvodamas sutikau.

 

-Kaip atrodė lietuvių medikų darbas Armėnijoje?

Dirbome dviejose Jerevano ligoninėse. Kartu su vietiniais gydytojais lankėme pacientus, sudarinėjome gydymo planus. Sunkiausia darbo dalis buvo reanimacijoje, kur buvo gelbėjamos sunkia koronaviruso forma sergančių pacientų gyvybės.

Pamačiau COVID-19 sukeltą krizę iš arti, kai ligoninės visiškai apkrautos, naudojamos visos įmanomos parankinės priemonės, personalas pervargęs, pacientai laukia savaitėmis patekimo į ligoninę, kad gautų deguonies.

Tai sukrečia, bet kartu leidžia gauti labai daug žinių, patirties, kaip bent iš dalies suvaldyti tokią situaciją, tokius ligonių srautus.

Iš humanitarinės misijos Armėnijoje pasivežiau neįkainojamos patirties, kuri leis dar geriau suvaldyti infekciją, jeigu smogs antroji banga.

 

-Ar skiriasi gydymo įstaigos Armėnijoje ir Lietuvoje?

Armėnijoje sveikatos priežiūros sektorius yra pakankamai stiprus – jie apsirūpinę modernia įranga, tačiau labai trūksta personalo, ypač COVID-19 krizės akivaizdoje, kai sergančiųjų skaičius auga, ypač sunkios būklės pacientų.

Ligoninės, kuriose dirbome, buvo palyginti mažos. Augant užsikrėtusiųjų skaičiui, ėmė stigti vietos pacientams.

Tačiau, kaip jau minėjau, ligoninėje buvo visa reikalinga technika: dirbtiniai plaučių ventiliacijos aparatai, galimybės  atlikti ultragarsinius tyrimus. Tai itin palengvino mūsų darbą.

 

-Papasakokite, kokiomis sąlygomis gyveno misijoje dalyvavę medikai? Ar buvo imtasi kokių nors saugumo priemonių?

Gyvenome viešbutyje, atskiruose kambariuose. Turėjome sukomplektuotas asmens apsaugos priemones visam laikotarpiui. Į darbą ir atgal į viešbutį mus parveždavo specialiai užsakytas transportas. Darbo drabužius ir avalynę palikdavome atskiroje viešbučio patalpoje, ten pat ir prausėmės – ligoninėje nebuvo galimybių atlikti tai saugiai.

Iš tiesų labai daug dėmesio skyrėme saugumui.

 

-Kokios patirties jums, kaip medikui, davė ši misija?

Pasinaudojau puikia galimybe patobulinti savo žinias, dirbant su dirbtinės plaučių ventiliacijos įranga. Su Armėnijos kolegomis pasidalinau savo patirtimi ir supažindinau su mūsų ligoninėje taikytomis prevencijos priemonėmis. Galėjau pritaikytas metodikas palyginti su tarptautinėmis rekomendacijomis.

Nors Lietuvoje  jau įpratau dirbti pilnai apsirengęs apsaugos priemonėmis, tačiau  Armėnijoje, kai temperatūra siekė 30 laipsnių karščio šešėlyje, tai buvo tikras iššūkis, kuris leido patikrinti savo kūno ribas ir galimybes.

 

-Lietuvos akistata su COVID-19 palyginus su kitomis pasaulio šalimis yra palyginti nesudėtinga. Kaip jautėtės patekęs į aplinką, kurioje virusas gerokai išplitęs? Ar nejautėte baimės užsikrėsti?

– Baimės tikrai nejutau – norėjau kuo daugiau išmokti iš kolegų, perduoti jiems Lietuvos patirtį, o taip pat kaip įmanoma daugiau padėti pacientams, sergantiems COVID-19. Laikėmės visų saugumo priemonių, saugojome save ir kolegas. Grįžus į Lietuvą visiems komandoms nariams buvo atliktas COVID-19 testas. Visi testai buvo neigiami.

 

-Kas šioje misijoje paliko didžiausią įspūdį?


Didžiausią įspūdį man paliko tai, kad nepaisant kelių mėnesių besitęsiančio medikų nuovargio bei pacientus iškankinusios sunkios ligos, tarp medikų ir ligonių išliko šiltas ryšis ir abipusė pagarba – būtent tokį bendravimą stengiamės išlaikyti ir Druskininkų ligoninėje.

 

-Grįžtant prie mūsų aktualijų, esate Druskininkų ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėjas. Šiam skyriui pandemijos metu teko bene sudėtingiausias uždavinys padėti pacientams, kartu užtikrinant ir personalo, ir bendruomenės saugumą. Kaip vyko darbas?

 

Iš tiesų dėl COVID-19 grėsmės teko apmokyti personalą, perorientuoti darbus ir įprastą pacientų priėmimo tvarką, tačiau iš visų jėgų stengėmės suteikti gyventojams greitą ir kokybišką skubią pagalbą.  Manau, kad su karantino iššūkiais susidorojome neblogai, o tobulėti visada yra kur. Pagrindinis mūsų tikslas – padėti Druskininkų savivaldybės gyventojams ir kurorto svečiams.

Esu dėkingas visam Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus personalui už atsakingą darbą, o gyventojams – už supratingumą šioje nelengvoje situacijoje.

Naudodamasis proga noriu pakviesti gydytojus ir slaugytojus prisijungti prie mūsų skyriaus kolektyvo.